Gido žodis

Kai atvykau į Tunisą, visiems sakiau, kad padirbėsiu porą mėnesių ir grįšiu į savo mylimą Graikiją. Tačiau netikėtai Tunisas pasirodė labai įdomus ir patrauklus: sužavėjo krašto istorija, tradicijos, kultūra, atradau „pažinimo džiaugsmą“. Pripratau prie šio krašto ir jį pamilau. Gyvenu čia jau penkerius metus.

Tunisas – vienas iš tų kraštų, kuriuos iš karto arba visiškai priimi, arba atmeti. Tik retas turistas nežino, ar šis kraštas jam patiko. Aš Tunisą labai greitai pamilau kaip savą kraštą. Mums, šiauriečiams, nuostabu, kad gatvėse sveikinasi nepažįstami žmonės, visi pasirengę padėti, o gyvendamas arabiškuose kvartaluose tarp arabų jauti, kad gyvenimą šie žmonės "gyvena" kartu su tavimi.

Iš pradžių tai erzina. Paskui pripranti ir tai pradeda savotiškai patikti. Pamenu, kaip kartą namo, kuriame gyvenau, savininko motina (!) detaliai papasakojo, ką aš vakar veikiau mieste. Supykau. Tačiau vėliau supratau, kad mane jau laiko sava – pradėjo rūpintis.

Žmonės, pas kuriuos gyveni, rengia nepamirštamas vaišes. Labai nuoširdžiai siūlo ragauti maistą ir laukia tavo komentaro – patiko ar ne. Gal ir patiktų, bet dėl maisto aštrumo nebejauti skonio. Ašarų pilnomis akimis sakai, kad „Laaaabai skanu“, ir moteriškės patenkintos nueina.

Niekada nesitikėjau, kad tokį įspūdį paliks dykuma. Nemaniau, kad ištarsiu: „nieko gražiau už dykumą gyvenime būti negali“. Nepakartojami saulėtekiai ir saulėlydžiai, kopos ir dykumos muzika – „klajojančio“ smėlio garsas naktį.

Pirmą kartą atvykus į Tunisą, apima dvilypis jausmas. Lyg ir į Afriką atvykai, o čia gana europietiškas kraštas. Užrašai prancūzų kalba, vietos gyventojai apsirengę europietiškai, pagrindinėse miestų gatvėse pastatai mažai kuo skiriasi nuo mums įprastų. Tačiau pasukęs į nuošalesnes gatveles (nebijokite to padaryti), supranti, kad pirmas įspūdis buvo klaidingas. Ten pajunti arabišką dvasią. Balti namukai, aukštos tvoros, kavinės, kuriose ilsisi vien vyrai (būtinai užsukite išgerti kavos ar arbatos, parūkyti vandens pypkės – šišos) ir mieli, bendrauti linkę žmonės. Nebijokite bendrauti! Sužinosite daug įdomių dalykų apie šalį, žmones ir papročius.

Būtinai užsukite į senamiestį (mediną). Čia sustoja laikas. Vakare, kai tunisiečiai susėda prie stalų ir senamiesčiai ištuštėja, smagu paslankioti siauromis gatvelėmis. Atrodo, kad už kiekvienų durų slepiasi tūkstančiai paslapčių. Geriausias gidas – perkaręs katinas, kuris parodys klaidžiausias gatveles. Tiesiog drąsiai sekite paskui.

Kad ir kurioje šalyje būtumėte, atminkite, kad šimtmečius šalies tradicijos buvo kuriamos tos šalies gyventojams, o ne mums, atvykėliams. Mes esame tik svečiai. Todėl susitaikykite su viskuo, kaip yra, nors galbūt daug kas ir liks nesuprantama.

Eglė Likaitė, UAB "Oasis tours" atstovė Tunise

... paragauti briko – plonyčio lietinio su kiaušinio (ar kitokiu) įdaru, kuris Tunise patiekiamas kaip užkandis. „Nekankinkite“ briko peiliu ir šakute, pamėginkite jį valgyti rankomis, kaip tai daro tunisiečiai.

... apsilankyti senamiestyje ir pasiderėti turguje (souk). Nepamirškite – arabai vieni seniausių prekybininkų pasaulyje!

... įsigyti rankų darbo keramikos iš Nabeulio ar Guelalos vietovių: vazelę ar peleninę, didelę lėkštę ar ąsotį. Grįžus namo, raštai ir spalvos dar ilgai džiugins akį bei primins margąjį Tunisą.

... mažytę Tuniso simbolio – jazminų – puokštelę užsikišti už ausies, kaip tai daro tunisiečiai. Jei esate vedęs ar ištekėjusi, papuoškite kairę ausį, o jei ieškote likimo skirtojo (-sios) - dešinę.

... pasivaikščioti po arabų gyvenamuosius kvartalus.

... palydėti saulę jojant kupranugariais Sacharos dykumoje.

... paragauti tradicinio tunisiečių saldumyno baklavos. Tai sluoksniuotos tešlos pyragas su riešutų įdaru, gausiai apipiltas medumi. Labai saldus ir skanus.

... ramiai paklausyti iš minareto sklindančio kvietimo maldai.

... išbandyti tradicinę arabišką garinę pirtį – hamemą. Daugiau įspūdžių patiriama apsilankius miesto, o ne viešbučio pirtyje.

... namo parsivežti visame pasaulyje vertinamų tunisietiškų datulių ir harisos (aštriosios paprikos ir česnako padažo).